Lietuvoje veikia 138 valstybės valdomos įmonės (VVĮ, tarp jų 88 valstybės įmonės (VĮ) ir 31 savivaldybių įmonė (SĮ). Valstybės valdomų įmonių veiklos sąnaudos 2013 m. sudarė ~2.3 milijardo Lt. Kokią šios sumos dalį sudarė išlaidos komunikacijai turbūt niekas niekada ir neskaičiavo.
Kasmet Lietuvos kolegijos, universitetai bei VDA išleidžia virš kelių šimtų dizainerių (grafinių ir daiktų, dauguma daiktų dizainerių vis vien dirba grafinio dizaino sferoje). Tarkim keli absolventai nusprendžia patys imtis verslo ir įkuria dizaino paslaugų įmonę. Kokie šansai, kad jie gaus (be pažinčių) išsilavinimą jam suteikusio geradėjo (VVĮ ar SĮ) užsakymų? Nulis. Visos VVĮ ir SĮ atsitvėrusios didžiąja Viešųjų pirkimų siena, per kurią perlipti gali tik keletas didžiųjų reklamos ar viešųjų ryšių agentūrų, spaustuvės ir viena-kita laimingoji mažesnė įmonė (dažniausiai valdininkų pažįstamų). Viešieji pirkimai tai tokia pelkė, kurioje neskęsta tik dinozaurai. Apie individualius laisvai samdomus kūrėjus net neverta ir užsiminti.
Situacija maždaug tokia, jei, pvz. vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, investavęs į Lauryno Gucevičiaus išsilavinimą nemažus pinigus, po mokslų šiam lieptų dalyvauti savo skelbiamuose viešuosiuose architektūriniuose konkursuose, o jei šiam tai nepatiktų, pasiūlytų ieškotis užsakovų kitur, kad ir užsienyje. Nesąmonė? Bet Lietuva taip ir elgiasi. Vastybė į vieno dizainerio edukaciją investuoja apie ~45 000 Lt (viena laida – tai 15 valstybei nereikalingų specialistų arba 690 000 išmestų Lt kasmet).
Lietuvai reikia ne kūrybinių industrijų, o karybinių.
Komentarai